Betoniniams pamatams reikia tokio kieto grunto, kad klojant betoną jis nejudėtų ir netrupėtų. Tai pašalina bet kokį dirvožemio tipą, kuriame yra daug smėlio ar molio, kurie yra per lengvai perkeliami, kad pamatai būtų reikalingi. Vietoj to, norint pastatyti stabilias betonines plokštes, jums reikės dirvožemio, kurį pirmiausia sudaro šiurkštus smėlis ir žvyras.
Jei statote savo pamatą iš plytų, tai padarys bet koks tipas, bet jei jūsų tikslas yra ilgaamžiškumas ir ilgaamžiškumas, rinkitės sunkų molio kiekį, nes tokio tipo dirvožemis sukuria geriausias mūrijimo sąlygas.
Siltyje yra mažesnių dalelių nei molyje, todėl struktūra yra atviresnė (dirvožemis yra mažiau suspaustas). Dėl to molis yra geras statybai, bet taip pat reiškia, kad molis greičiau nuteka ir ilgiau sulaiko vandenį.
Statydami pamatą iš skaldos, turite atsižvelgti į skirtumą tarp žvyro ir akmens. Abu jie gali būti naudojami pamatuose, tačiau kiekvienas suteiks jūsų namui skirtingą išvaizdą. Žvyras susideda iš didesnių akmens gabalų, kuriuos galima suformuoti taip, kad lengviau atitiktų jūsų poreikius nei uolos. Kita vertus, akmenyje paprastai būna didesnė natūralių mineralų koncentracija, dėl kurios jis yra stipresnis nei žvyras. Naudojant pamatą, akmeniui užmegzti reikia daugiau laiko (nes akmenys turi sugerti vandenį, kol jie sugeba atsverti svorį), o temperatūros pokyčiai jį paveikia lengviau.
Klojant smulkintą uolieną pamatams, gali būti naudojamas bet kokio tipo dirvožemis. Naudojamo uolienos tipas nulems, kokios struktūros norite, tačiau visos jos tinka pamatams. Pavyzdžiui, kalkakmenis arba marmuras užtikrina gerą konstrukcijos tvirtumą, turint labai mažą svorį. Kita vertus, granitas turi didesnį suspaudimo stiprumą (tai svarbu statant į uolas), tačiau jis sveria daug daugiau. Atsižvelgdami į savo poreikius ir biudžetą, galite nuspręsti savo pamatuose naudoti įvairių rūšių skaldos mišinį.
Norint pastatyti pamatą iš gelžbetonio (dar vadinamo iš anksto įtemptu betonu), paprastai reikės naudoti smėlį ar kažkokį žvyrą. Dažniausiai pamatams naudojamos betono rūšys yra granitas (stiprumui ir svoriui) ir tuščiavidurė siena (kad būtų užtikrintas puikus atsparumas ugniai). Nors šie du betono dydžiai gali būti naudojami pamatuose, svarbu nepamiršti jų skirtumų. Granito atsparumas gniuždymui yra 25% didesnis nei tuščiavidurės sienos, kai naudojamas pamatų statyboje. Tuščiavidurė siena taip pat yra penkis kartus tvirtesnė už analogą, nes ji buvo pagaminta iš nesustiprintos medžiagos, kuri neišlaiko savo gniuždomojo vientisumo, kai patiria įtampą. Tai lemia tuščiavidurio sienos pamato gedimą, kai yra įtempta. Trys pagrindinės betono rūšys, naudojamos pamatams, yra paprastas, armuotas ir įtemptas.
Paprastas betonas naudojamas negilių pamatų statybai, paprastai iki 10 pėdų. Šio tipo betoną nesunku sumontuoti; jis gali būti tiesiamas tiesiai prie žemės, nereikia formų. Nors paprastas betonas yra greitai ir lengvai montuojamas, trūksta tvirtumo, reikalingo aukštesniems pamatams, kuriuos dažnai pakraus transporto priemonės ir įranga.
Gelžbetonis naudojamas gilesnei pamatų statybai nei paprastas betonas, paprastai 15-20 pėdų gylio. Šis papildomas gylis reikalauja, kad gelžbetonis turėtų daugiau jėgų nei jo kolega, kad galėtų dirbti su didesniu apkrovos koeficientu (lengvųjų automobilių ir sunkvežimių). Supylus gelžbetonį, paprastai laikas suteikti betonui formą. Naudojant iš anksto suformuotas formas, betonas gali geriau susijungti su gruntu ir galės atlaikyti didesnius apkrovos koeficientus nei paprastas betonas.
http://atnaujinkbusta.lt/statyba/geologiniai-ir-grunto-tyrimai-ka-reikia-zinoti-juos-uzsakant/
Įtempto betono dalis (P.C.S.) yra metodas, leidžiantis greitai ir lengvai pastatyti pamatus, nereikalaujant formų ar armatūros. Užuot įtempęs konstrukciją, pakeldamas ją nuo pamato, P.C.S sukuria papildomą apkrovos koeficientą virš savo pagrindo, ištempdamas kiekvieną armatūros strypą esant slėgiui.
